Beieškant savęs.

Kodėl žmonės turi daryt tai, ko nori kiti? Ir aš dažnai darau tai, kas man visiškai nepatinka ir net nėra priimtina. Bet darau, nes kažkas stumia, kažkas liepia. O kam visa tai? Kad dar blogiau jausčiausi? Esam vieni kitų marionetės. Ypač tie, kurie šaukia, jog jiems niekas nerūpi. ypač tie.
O kartais taip norisi išsilaisvint iš to kitų valdymo. Iš tikro, mes esame šiandieninės visuomenės vergai. Mus valdo aplinkiniai. Net maži vaikai aiškina ką daryti ir kaip. Viskas darosi iškreipta. Nenormalu. O dar vartojamas stebuklingas žodis “laisvė”. Seniai tos laisvės nebėra. Taip, galbūt mūsų šalis laisva dabar. Bet mes viduje esame visiškai priklausomi nuo daugelio dalykų. Nebūtinai nuo narkotikų ar nuo alkoholio, priklausomybių yra daug daugiau. Praktiškai, mes priklausome nuo visko aplinkui. Mes negalime be kavos, be gardaus maisto, be saldumynų, be naujų batų, be naujos suknelės, be muzikos, be filmo, be knygos… Ir visa tai taip pat yra priklausomybė. O šaukiam tą žodį “laisvę”, kuris, išties, mums net nepriklauso. Jis, matyt, priklauso visai kitai planetai. Ir tik visai netyčia šis žodis pakliuvo į šiandien skubančio, nuo pinigų priklausančio žmogaus lūpas.

Manau, kad meilę jaučiu tik tiems žmonėms, kuriuos galiu pabučiuoti prieš miegą, su kuriais jaučiuosi saugi ir man tiesiog gera jausti juos šalia. vadinas, aš temylėjau tik kartą. Ir ta meilė nesibaigia jau 17 metų. Tikrai nuoširdžiai, pasiaukojančiai myliu! ir ko nesidžiaugt? iš esmės, manau, kad daugiau nieko gyvenime taip nemylėsiu. Apskritai, man regis, meilės kaip atskiro jausmo iš viso nėra. Yra tik jausmų mišinys, kurį taip vadiname. Bet vietoj “myliu” dažnai galėtume tarstelt tiesiog “prisirišau” ar “pripratau” tai būtų daug teisingiau. Kažkaip nebūtų tų dūžtančių iliuzijų tiek. ta visa “meilė” ir “nemeilė” tėra tik kvaili rėmai. Išties. Beprasmis žodis, kaip ir visi.  Visi esame apraizgyti įvairių raidžių, žodžių, sakinių, ištisų laiškų ar knygų virvėmis. Tačiau, ar tai tikrai yra taip prasminga ir svarbu? Ar tai keičia gyvenimo ratą? Ar mintis, išsakyta garsiai tampa kažkuo materialiu? Išties, jei rožę pavadinsime kitu vardu, ar ji kvepės mažiau? Nė velnio! Kartais taip norisi vadint viską kitais vardais. Juk vidinė prasmė visvien išlieka ta pati. Ir dar sako: “Žodis ne žvirblis!” bet ar tikrai? Man regis, žmonės patys save įspraudė į siaurą žodžių rėmą. Mes leidžiame sau net kentėti dėl žodžių. Nejau tai neatrodo juokinga? Šią minutę taip. Nors kitą galbūt jau verksiu dėl kokio beprasmio žodžio. Šią akimirką, man žmonės atrodo daug menkesni sutvėrimai net už vabzdžius. Vabzdį nužudo žmogaus koja. Žmogų kartais gali nužudyti… Žodis. Patys žlugdome save kiekvieną akimirką. et. Ir dar… Skaičiau knygoje, jog apskritai labai savanaudiška savo mintis sureikšminti ir pasisavinti, kadangi mintys skrieja visatoje ir visai netyčia patenka į mūsų galvas…Bet juk taip norisi manyti, jog patys esame savo minčių valdovai… :) Naivuoliai.

Taip gera tiesiog sėdėti, girdėti mylimą muziką, virpėti iš laukimo…
Sunku patikėti, kad štai jau visai tuoj bus atverstas naujas mano gyvenimo lapas. Su daug staigmenų ir visa ko. Jau beveik užverstas lapas, mhm.,.. Buvo kupinas visko. Meilės, džiaugsmo, svajonių, naujų žmonių, nusivylimų, ašarų, pykčių, staigmenų, keistų nutikimų… Na, turbūt galėčiau vardint ir vardint. Drįsčiau teigti, jog šie praėję metai buvo gana ypatingi. Ta gausa. Tais naujais potyriais.
Iš naujųjų nesitikiu nieko. Nes jei tikėsiuos per daug, galiu nusivilti… O kam tai? Geriau džiaugtis kiekviena gyvenimo akimirka. Kas be ko, aišku, bus dar daug visko. Ir tų žmogiškų klaidų. Bet aš net nenoriu jų išvengti. Tai reikalinga, kad vėliau pasimokyčiau.
Šią akimirką aš tiesiog nuoširdžiai džiaugiuosi. Viskuo. Galėčiau teigt, jog gavau daugiau, nei buvo iš manęs atimta.
Norėjau parašyti kažką kol dar laiko yra, besibaigiant šiems metams.
“Įsikalk sau į galvą, kad esi laiminga ir būsi!”  Galbūt tai taps mano nauju šūkiu.
Gero naujųjų sutikimo, žmonės! :) Bei ypatingų ateinančių metų.

Aštriai mielos ir malonios mintys atsliūkina galvon, beeinant neapsakomai šaltą, kad net dantys kalenasi, vakarą. Kovojant su vėju, lietum ir Vėjui pernelyg lengvai pasiduodančiu skėčiu. Bet už tat, matant savo šešėlį,  balose šviesas ir jaučiant tamsų vakarą besismelkiant į vidų. Ir vis tiek. Eini sau ir šypsais. Ir ką Tau.
bent vienam vakarui paleidau abejones, skausmus ir visus blogius pavėjui. Taip velniškai gera, grįžt į šiltus namus, pasiimti  brangiausią puodelį ir pripildyti jį Mėtų arbata. Pasigardžiuojant ir paprastą reiškinį paverčiant pasakišku stebuklu.
Pasakyk, prašau, man pavėjui ar prieš bangas? :)

Skaičiau, jog rašymas tai melas. Žodžiai nėra tiesa. Vadinasi, kuo mažiau kalbi, tuo mažiau meluoji. Savus jausmus perteikt žodžiais per daug sudėtinga. Vis vien, niekuomet žodžiai neatitinka mano vidinio pasaulio tikrovės. Tegaliu pasakyt tik kažką PANAŠAUS, bet tiksliai nusakyti - neįmanoma. Tad, neverta net gaišti laiko, bandant kažką perteikt. Tai beprasmiška.
išgaruot ore. aaak.

Išbarsčiau save. Į visas puses išlėkė mano šukės. Viskas, kas buvo spalvota - dingo.  Nežinau kur, nežinau kodėl. Nebesuprantu. Vėl juoduma užlieja delnus, akis ir visą mane. Pabodo apsimetinėti. ir nebūt savimi. Kartais, atrodo, būnu tokia, kokios kažkas nori. Nors aš tenoriu tik vieno pasislėpt ir tūnot kur iki Pavasario.
Vis dauginuos ir dauginuos ir dauginuos… Kol galiausiai pati nebesuvokiu, o kur AŠ? Ką reiškia būti SAVIMI?
Pykšt Bum Bang. Dingo šiandieninis pavidalas.
O kaip aš norėčiau apsikabint kokią gerą knygą ir miegot iki Pavasario. Jau sakiau? nesvarbu.
Dustu nuo savęs arba savęs nebuvimo. Juk kaip pavadinsi, taip nepagadinsi, ne?
amen.

Kiekvienas akies mirksnis atneša naują mintį. Naują jausmo atspalvį…
Iš galvos paleist lengviau, negu iš širdies. Pasirodo, širdis talpesnė už galvą. Mintis įmanoma pakeisti naujomis. O širdyje… Žmones pakeisti ne taip jau ir lengva. Kartais atrodo, jog tie, kuriems jaučiau artumą širdimi, ten ir tebėra. Atrodo, lyg nebūtų pasišalinę nė akimirkai.
O dabar, jaučiu draugo Įkvėpimo alsavimą man į nugarą. Nenorėčiau, jog Jis pabėgtų.

…Ir nesuprantu, kodėl žmonės mano jog yra Dievai, kurie gali nuspręsti kaip kitam žmogui gyventi, ką daryti… Kurie gali smerkti kitą. Nė vienas nesam Dievas, kad turėtume teisę smerkti ar žeminti kitą žmogų dėl jo poelgių ar požiūrio.
Ir va vien todėl manau, kad kuo mažiau žmonių pažįsti, tuo laimingesnis tu esi. Ir tuo mažiau atsiranda tokių “dievų” tavo gyvenime.
Aš nesikišu į kitų gyvenimus, tegu nesikiša ir į manąjį. Ir tegu nesprendžia kas man tiktų.
Patarlė “tyli kiaulė gilią šaknį knisa” vis labiau pasitvirtina…

“Kad nors trupučiuką duonos dar gavus! Tokios svaiginamai kvepiančios rugiais ir pečiumi. Ir dar mažutę svogūno galvelę, skersai ir įstrižai papjaustytą. Gerai, žinoma būtų ir apvaliais rutulėliais, plonyčiais tokiais, perregimais. O jei dar prie viso to būtų druskos kruopelė -oho!- sakykite, ar daug žmogui tereikia, kad jis būtų laimingas?”

Balys Sruoga “Dievų miškas”

“- Nelaimė ne tai, kad niekada negalima visiškai susilieti. Nelaimė tai, kad neišvengiamai tenka vienas kitą palikti, kas dieną ir kas valandą. Žinome tai, bet nieko negalime padaryti, meilė - brangiausias dalykas pasaulyje, byra tarp mūsų pirštų, ir niekaip neįmanoma jos sulaikyti. Visada vienas iš dviejų miršta pirmas. Visada vienas iš dviejų lieka vienišas.”

Erich Maria Remarque “Juodasis Obeliskas”

nes šiandien aš myliu.